TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žolininkės receptas: pradėk nuo savęs

2010 09 02 0:00
"Jei būtume protingi - mažai sirgtume ir gerai gyventume", - sako žolininkė J.Balvočiūtė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Mažeikiškė Jadvyga Balvočiūtė jau būdama nebejauna padarė tai, kam retas tokio amžiaus žmogus ryžtasi - metė valdišką darbą ir pradėjo ūkininkauti. Susigrąžintoje tėvų žemėje ji įkūrė vaistažolių auginimo ūkį ir ėmė gydyti žmones.

Pradžia buvo labai sunki, bet šiandien J.Balvočiūtė - jau garsi žolininkė. Jos namuose Mažeikių rajono Gyvolių kaime kvepia medžiu ir vaistažolėmis. Pasieniais džiūsta daugybė jų ryšulėlių su etiketėmis. Prieškambaryje prie kambarėlio, kuriame J.Balvočiūtė priima ligonius, sėdi keletas žmonių, antra tiek jų laukia eilėje gretimame kambaryje. Šiandien čia priėmimo diena, kiekvieną J.Balvočiūtė atidžiai išklausinėja, kokios bėdos atginė, detaliai pataria ir paaiškina.

Į kiemą vis suka automobiliai - žmonių gyvenimas gal ir gerėja, tačiau ir ligų nemažėja. Vis daugiau tokių, kurie sveikatos ieško liaudies medicinoje.

Pagaliau pavakariais svečių srautas atslūgsta ir žolininkė pakviečia mane. Jau pavargusi...

Išgelbėtų ekologija

- Dirbote botanike Kamanų valstybiniame rezervate. Ramu, alga nebloga. Apie tai svajoja daugelis, o jūs šį darbą iškeitėte į ūkininkės vargus... Nesigailite?

- Taip, galėjau valdiškame darbe likti dar ilgai, jei toks būtų buvęs mano tikslas. Dar vaikystėje svajojau pažinti augalus, būti gamtoje. Taip ir atsitiko. Bet traukė ir vaistininkės darbas, tapau provizore. Nerimą kėlė vis labiau silpstanti vietinė vaistažolininkystė, vietos augalų pateikimas žmonėms. Parduotuvėse ir vaistinėse daug gražiai įpakuotos importinės arbatos. Bet mes ir savo gamtoje turime daugybę įvairių ir gerų augalų, kuriais galima gydyti, vartoti juos maistui. Tereikia atgaivinti liaudies medicinos tradicijas. Tad ir nusprendžiau susigrąžintoje tėvo žemėje ant Virvytės kranto auginti, rinkti ir ruošti įvairias žoleles.

- Dabar daug sutrikusių, nusivylusių gyvenimu, nesaugiai besijaučiančių žmonių. O jūs, jau būdama brandaus amžiaus, ryžotės iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Ar nepavargstate? Štai visą dieną būriavosi žmonės prie durų, su kiekvienu kalbatės ilgiau negu dauguma gydytojų.

- Dar ir kaip pavargstu. Būna, tik dešimtą valandą vakaro darbą baigiame. Bet norisi visiems padėti. Mano padėjėjai dabar lankytojus registruoja telefonu, paskiria datą, kad per daug vienu metu nesusirinktų. Bet jei žmogui onkologinė liga ar kokia kita nelaimė? Reiktų tokiems padėti pirmiausia. Norėčiau labai atsiprašyti žmonių, kurie tikėjosi ir galbūt laiku nesulaukė mano pagalbos.

- Kiek šiandien jų sulaukėte?

- Devyniolikos. Būna dienų, kai išrašau vaistažolių receptus trims dešimtims ir daugiau ligonių. Priiminėjame dvi dienas per savaitę, kitomis - kiti rūpesčiai. Juk gaminame arbatą iš daugiau kaip 600 rūšių augalų. Aišku, ne visi jie auga mano darže, nemažai jų renkama apylinkėse ir tolėliau. Pačių populiariausių, iš kurių darome mišinius, yra 100-150.

- Kuo daugiausia žmonės skundžiasi?

- Skrandžio ir kitomis virškinimo ligomis, kepenų, kasos negalavimais, nemiga, depresija, sąnarių skausmais. Labai padaugėjo alergijų, ypač tarp vaikų, taip pat onkologinių ligų.

- Netinkamai gyvename?

- Taip, dabar daug žmonių yra priversti gyventi tarsi butaforinį, netikrą gyvenimą - maitintis kaip pakliuvo, mažai judėti ir t.t. Žmogus atitrūko nuo savo šaknų - žemės, gamtos, kurios jį maitino, rengė. Nors širdis tebetraukia prie natūralių vertybių, bet daug kas, ypač jauni žmonės, nebetenka ryšio su gamta, su tautiniu, dvasiniu paveldu, jau nebemoka suvokti jų vertės, jausti, gerbti...

Tačiau žmonija pradeda susigrąžinti tikrojo gyvenimo prioritetus: daugėja dėmesio ekologijai, vis dažniau pripažįstama, kad dvasinė ekologija, ekologinis gyvenimo būdas - tai išsigelbėjimas.

Liaudies medicina - apleista

- Jūsų arbatos ragavo ir Didžiosios Britanijos princas Charlesas, kai prieš keletą metų lankėsi Lietuvoje. O kiti garsūs žmonės čia apsilanko?

- Taip, bet pavardžių neminėsiu. Daug kas geria mano arbatos - ir paprasti žmonės, ir garsiais vadinami. Juk visi norime būti sveiki.

- Ar pavyksta pagydyti?

- Kai kurie žmonės sako, kad taip. Štai ir šiandien tie paskutinieji, kuriuos matėte, buvo atvažiavę padėkoti. Prieš kurį laiką buvo atsivežę senutę mamą, sergančią Parkinsono liga. Vos paėjo, o dabar giminaičiai džiaugėsi, kad nuo vaistažolių jau žvalesnė. Be abejo, ji nepasveiko, bet jei pagerėja savijauta, ir tai gerai. Ne vienam vaikeliui pasisekė išgydyti alergiją.

- O vėžį ir kitas sunkias ligas?

- Ir tie ligoniai nuo vaistažolių dažnai pastiprėja. Bet nežinau, ar tai mano nuopelnas, juk jiems tuo pat metu atliekamos įvairios gydytojų paskirtos procedūros, vartojami vaistai. Bet buvo moterų, kurios sakė: aš dar gyva, o mano draugių, kurios irgi vėžiu sirgo ir vaistažolių kratėsi, jau nebėra. Niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų, kas lėmė. Bet kad žolės stiprina žmogų, tai tikrai taip.

- Žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo, kad vaistažolėmis ypač naudinga "paramstyti" ligonius po operacijų.

- Žmonės vis labiau įsitikina, kaip to reikia. Visame pasaulyje plinta vaistažolių mada, tikriau, grįžta. Žmonės grįš prie natūralios medicinos, natūralaus gyvenimo būdo. Vėl daug ką pasidarys patys ar bent savo akimis matys, kaip tai daroma, o ne pirks parduotuvėse, į kurias produktai patenka iš nežinomų gamintojų ir po ilgų kelionių. Tik reikia išmintingai daryti. Pavyzdžiui, jei ne tik renki vaistažoles, bet ir jas platini - nurodyk sudėtį, parašyk, ar tai tavo receptas, ar iš ko kito pasiskolintas.

- Jūsų interneto tinklalapyje patariama, kad kai žmogus nežino, kaip gydytis ta ar kita žole, reikia klausti gydytojo. Tačiau medikai dažniausiai skiria cheminių vaistų...

- Kol valdžia nenorės, kad būtų plačiau gydoma ir natūraliais preparatais, tol to ir nebus. Plūs į mūsų rinką visokie papildai, o savo vaistažolių nevertinsime. Gydymas žolėmis Lietuvoje apleistas, oficialioji medicina fitoterapiją mažai teišmano. Antai net Kaune vaistažolių vaistinės nebeliko.

Kas svarbiau už turtą

- Kaip atrodo dabartinė ekonominė krizė iš Gyvolių kaimo?

- Mes irgi ją jaučiame - sunkiau tapo ūkininkauti, auginti žoles. Bet nemanau, kad krizė yra daugelio dabartinių blogybių priežastis. Negražu, nedora prisidengiant krize išnaudoti žmones, ką dabar neretai daro ir valdžia, ir verslininkai. Žmonės verčiami dirbti net kenksmingomis sąlygomis, viršvalandžius, mažinamos jų algos, jie atleidžiami iš darbo... Krizė? Tai sumažinkime poreikius, pasidalykime su tais, kurie skursta, nors ir dirba. Pasvarstykime, ką daryti kitaip. Galbūt reikia gaminti mažiau, riboti apetitą, norus? Žmonės turėtų suvaldyti aistrą kaupti kuo daugiau turto. Daug svarbiau nei pralobti yra tinkamai gyventi.

- Tad kokį receptą išrašytumėte dabar negaluojančiai Lietuvai?

- Daugiau atsakomybės. Už save ir už kitus. Visiems tai rekomenduoju - ir valdžiai, ir tautai. O pradėti kiekvienas turėtų nuo savęs ir šiandien.

- Dabar neretai išeities ieškoma kreipiantis į ekstrasensus. Jūs pas juos lankotės?

- Nesu buvusi, bet neatmetu to, ko nežinau. Labai įdomi sritis, kurioje jie dirba, bet aš juos lankančiuosius perspėju: nepakliūkite į tamsias rankas. Šie žmonės turėtų būti itin švarūs, tokio švarumo kaip vaikai.

- Anksčiau kiniškos, indiškos arbatžolės buvo vartojamos kaip vaistai, o dabar jų pilnos maisto prekių parduotuvės. Tai maistas ar vaistas?

- Ir maistas, ir vaistas, net stiprus. Pavyzdžiui, žaliojoje arbatoje kofeino yra daugiau negu kavoje, tad svarbu, kiek ir kada gersi. Aš ir kavos nepeikiu. Jokio augalo nenoriu įžeisti. Turime ir lietuviškos puikios arbatos, kuri taip pat suteikia energijos, stiprina. Geriausia, kai mokame pajusti, ko organizmas prašo, kas jam naudinga.

- Tačiau dabar ypač populiarus kitas gėrimas - alus...

- Dažnai vyrams sakau: jei norite tapti moterimis - gerkite alų. Jame yra panašių į moteriškuosius hormonus medžiagų, nuo kurių ilgainiui vyrai pilnėja, didėja krūtys, plonėja balsas, vystosi impotencija. Alų reikia pakeisti gira. Sveika ir skanu, ypač jei pats iš virinto vandens ir duonutės pasidarai, o ne pirktinę geri.

- Mačiau, kai kurios jūsų arbatos skirtos priklausomybei nuo alkoholio gydyti.

- Taip, padeda. Bet su sąlyga - jei žmogus to labai nori. Šios arbatos pavartojus, alkoholis tampa neskanus, net šlykštus.

- Kokių augalų patartumėte auginti žmonėms savo sklypuose, daržuose?

- Vaistažolių, prieskonių. Ramunėlių, mėtų, katžolių, darželinių builių, peletrūnų, serenčių, margainių, pelynų, rūtų... Nebematau karvelinių builių, kuriuos augindavo anksčiau darželiuose, į "kleckus" dėdavo. Ir laiškinių svogūnų, kuriuos vadinome tribulkomis, mažai kas beturi. Peletrūną irgi retame darže pamatysi, o jis maloniai kvepia, todėl mėgstamas kulinarijoje.

Kas apgins augalus?

- Klimatas keičiasi - ar vaistažolės gali padėti mums prisitaikyti?

- Be abejo. Tik ir patiems reikia turėti daugiau proto, pavyzdžiui, nevaikščioti per karščius plikomis galvomis ir vaikams to neleisti. Nesidrovėti juodų akinių, nesideginti per ilgai saulėje. Gerti daugiau ir įvairesnių arbatų. Vengti produktų, kuriuose yra GMO (genetiškai modifikuotų organizmų, - aut.) komponentų. Juk kyla pavojus ilgainiui tapti nevaisingiems. Jau ir dabar gimstamumas mažas. O dar madų vaikymasis... Suspaudžia moterys savo kūnus aptemptais džinsais, juosmenys apnuoginti, o paskui stebisi, kodėl taip daugėja endometriozių, radikulitų, inkstų ir kitų ligų. Trina rankas farmacijos verslininkai - daug vaistų bus nupirkta nuo strėnų, stuburo, inkstų skausmų, nevaisingumo ir t.t. Dažnai sakau mergaitėms: jūs pasipriešinkite, sakykite - nereikia mums tų spaudžiančių džinsų ir panašių varžtų. Nebūkite inertiška banda. Vienas mano pažįstamas sykį pajuokavo - dabar avarijų nebedarau, sako, nes galiu per visus Šiaulius ramiai važiuoti - visos merginos ir moterys ilgomis kelnėmis, gražių kojų nebepamatysi. Moters drabužis ne kelnės, o šiltas sijonas, nes jos fiziologija kitokia negu vyro, moters kūnas turi būti laisvas.

- Ar mūsų krašte pakankamai saugomi augalai? Štai retiems gyvūnams globoti kuriami projektai, gaunama lėšų. O dėl augalų debatų mažiau.

- Labai sparčiai mažėja natūralių pievų. Tarkime, pavasarinė raktažolė teoriškai saugoma, nes jos ištekliai sumažėję. Draudžiama ją rinkti, nors, tiesą pasakius, nuskynus žiedyną žolei beveik nepakenkiama. Tačiau kai žmogus suaria savąją raktažolių pievą, jo niekas net nepabara. Bent pamokyti ūkininkus reikėtų, perspėti. Juk daugelis nežino, koks didžiulis turtas yra augalai. Argi sunku gamtosaugininkams, nacionalinių, regioninių parkų, rezervatų darbuotojams sukviesti žemių savininkus ir paaiškinti, kokių retenybių jų žemėse auga ir kaip reikėtų jas saugoti? Bet niekam tai nerūpi.

Anksčiau apleistose žemėse daug vaistažolių pririnkdavau, dabar nueinu - išarta, paskui vėl apleista, tai ir išnyko augalų bendrijos bei jose gyvenantys vabzdžiai ir kiti gyvūnai. Ar matėte, kaip mažėja vabaliukų, kurie rausia urvelius molinių pastatų sienose? Tokių namų vos vienur kitur liko tik griuvėsiai, ir tie patys nugriūva. O juk galima virš tokios sienos, kur prieglobstį rado tūkstančiai įvairiaspalvių vabzdžių, suręsti stogelį ir taip juos išsaugoti.

Vietoj retųjų augalų laukus, paupius užkariauja iš svetur atklydę Sosnovskio barščiai, kurie žydėdami net nudeginti žmogų gali. Ventos šlaituose prie Papilės nebeliko žibuoklių, rūtenių, vištapienių, plaučių, snieguolių - tik Sosnovskio barščiai.

Ką ir kalbėti apie augalus, vabaliukus, kai į Raudonąją knygą jau reikia įrašyti: "Gyvulių auginimas kaime", "Šienavimas", "Darbas darže"... Daug žmonių gyvena maitindamiesi tik parduotuvėse pirktais produktais. Mūsų kaime vos keletas šeimų karvių turi, o juk tai - nuostabus "fabrikėlis", perdirbantis augalus į pieną.

Kai pagalvoji, tai juk mums, žmonėms, visko duota ir visko pakanka, tad jei būtume protingi, gerai gyventume ir mažai sirgtume. Bet ne - daugelis siekia valdžios, pinigų, turto. Paklaustų savęs, kam, kiek jam reikia, ar verta tiek griebti? Tik vargą vargdami mes atsitokėjame. O kai jo nėra - tuoj didybė, išpuikimas, valdžios troškulys, tinginystė...

Trumpai

J.Balvočiūtė gimė 1944 m. Žemaitijoje, Gyvolių kaime ties Virvytės ir Ventos santaka. Nuo vaikystės žavėjosi augalais, o iš savo senelės ir kaimo gyventojų gavo pirmųjų liaudies medicinos žinių.

1968 m. baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizorės specialybę. Padirbėjusi vaistinėje, perėjo dirbti į Kauno botanikos sodą. Tyrė vaistinių augalų cheminę sudėtį, vadovavo sodo sėklų mainams, rūpinosi floros ekspozicijomis. Be to, dėstė botaniką būsimiems farmakotechnikams Kauno medicinos mokykloje.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę J.Balvočiūtė grįžo gyventi į tėviškę. 1990-2002 m. dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe, kėlė kvalifikaciją Kauno medicinos universiteto kursuose. 2000 m. jai suteikta provizoriaus farmakognosto aukščiausioji kvalifikacinė kategorija, išduotas leidimas verstis farmacijos praktika.

2000 m. J.Balvočiūtė savo žemėje Gyvoliuose įkūrė ekologinį vaistažolių ūkį. Žolininkė kuria receptus, į kurių sudėtį įeina tik vietiniai, Lietuvoje augantys augalai. Pagal šiuos receptus gaminamos per 60 rūšių vaistažolių arbatos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"