Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/straipsnis.php on line 49 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146
Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 22 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 25 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 28 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 31 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 34 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 Warning: Missing argument 3 for getReklama(), called in /home/www/w-lz/www/pokalbiai/trecia.php on line 37 and defined in /home/www/w-lz/www/proclib.php on line 146 %%%%%%%%%%og:title%%%%%%%%%% %%%%%%%%%%viewPort%%%%%%%%%%

APKLAUSA

Kaip vertinate padėtį Lietuvojeper pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
Dienos klausimas

Komentuojami lzinios.lt

Savaitės pokalbis
Savo valstybės atžvilgiu neturime padorumo
Rosita GARŠKAITĖ 2014-12-08 06:00
Marius Markuckas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos
Fried­ri­chas Nietzs­che dar bai­gian­tis XIX a. ra­šė apie eu­ro­pie­čių su­pa­na­šė­ji­mo pro­ce­są: „pa­ma­žu at­si­ran­da iš es­mės virš­na­cio­na­lus ir kla­jok­lis žmo­gus, ku­rio ti­piš­kas ski­ria­ma­sis bruo­žas, fi­zio­lo­giš­kai kal­bant, yra mak­si­ma­li pri­si­tai­ky­mo ga­lia, ti­kras pri­si­tai­ky­mo me­nas“. 

Šian­dien kal­ba­ma ne tik apie eu­ro­pie­čių, bet ir apie vi­sų pa­sau­lio žmo­nių vis di­dė­jan­tį bend­ru­mą dėl prog­re­so ko­mu­ni­ka­ci­jos sri­ty­je, po­li­ti­nių prob­le­mų, per­žen­gian­čių vie­nos vals­ty­bės ri­bas, eko­no­mi­nių pro­ce­sų su be­ga­le su­si­ju­sių vei­kė­jų.Ta­čiau stip­rė­jan­tys ir in­ten­sy­vė­jan­tys ry­šiai tu­ri ir ne­igia­mų pa­sek­mių, kaip pa­vyz­džiui, pa­trio­tiz­mo men­kė­ji­mas. Apie fi­lo­so­fi­nę glo­ba­li­za­ci­jos di­men­si­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­te dar­bą ra­šo Ma­rius Mar­kuc­kas, ty­ri­nė­jan­tis, koks jos po­vei­kis žmo­gui.

Pats ti­kras fi­lo­to­pas (gr. phi­leo – my­liu + to­pos – vie­ta), M. Mar­kuc­kas au­go ir šiuo me­tu gy­ve­na Pa­ne­vė­žy­je. Jam pa­tin­ka ma­ty­ti sa­vo mies­to me­džius, be to, šių me­tų Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė yra la­bai pa­to­gi vie­ta tiems, ku­rių ju­dė­ji­mas ap­ri­bo­tas. „Žmo­nėms, ju­dan­tiems su ve­ži­mė­liu, Pa­ne­vė­žys yra la­bai ge­ras mies­tas“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si pa­šne­ko­vas. Taip pat por­ta­lui lzi­nios.lt dok­to­ran­tas sa­kė, jog apie sa­vo vals­ty­bę blo­gai ži­no­me ir tai le­mia ne­tin­ka­mą san­ty­kį su ja, įsi­pa­rei­go­ji­mo trū­ku­mą. Vals­ty­bė su­pran­ta­ma kaip pa­pras­čiau­sias įran­kis pri­va­tiems in­te­re­sams ten­kin­ti.

– Apie glo­ba­li­za­ci­ją kal­ba­ma pla­čiai, tai ypač ma­din­ga są­vo­ka. Kai pa­gal­vo­ji apie to­kius teo­re­ti­kus kaip Ma­nue­lis Cas­tell­sas, Ant­ho­ny Gid­den­sas ar Zyg­mun­tas Bau­ma­nas, ky­la klau­si­mas, kaip dar šią te­mą ga­li­ma nag­ri­nė­ti. Ką nau­jo no­ri apie šį pro­ce­są pa­sa­ky­ti sa­vo di­ser­ta­ci­ja?

– Glo­ba­li­za­ci­jos pro­ce­sus ana­li­zuo­jan­čios li­te­ra­tū­ros gau­sa iš ti­krų­jų yra pra­ktiš­kai ne­ap­rė­pia­ma. Nag­ri­nė­ja­mi įvai­riau­si glo­ba­li­za­ci­jos plė­tros as­pek­tai – po­li­ti­niai, kul­tū­ri­niai, bioe­ti­niai, geo­po­li­ti­niai, eko­no­mi­niai, in­for­ma­ci­niai, ko­kie tik no­ri. Bet man vi­sų pir­ma rū­pi klau­si­mas, ko­kį po­vei­kį glo­ba­li­za­ci­ja tu­ri žmo­gui, o kal­bant kon­kre­čiau – ko­kie yra šio pro­ce­so il­ga­lai­kiai an­tro­po­lo­gi­niai pa­da­ri­niai žmo­gaus kaip rū­šies rai­dai. Ar šis pro­ce­sas kei­čia tik žmo­gaus el­ge­sį ar ir pri­gim­tį? Bū­tų nai­vo­ka ma­ny­ti, kad ma­no ren­gia­ma di­ser­ta­ci­ja su­dre­bins vi­są aka­de­mi­nį pa­sau­lį, bet fak­tas yra tas, kad glo­ba­li­za­ci­jos, kaip nau­jo žmo­gaus ga­my­bos pro­ce­so, klau­si­mas pa­ly­gin­ti men­kai iš­ty­ri­nė­tas ir šio­je sri­ty­je dar ti­krai ga­li­ma ir rei­kia daug dirb­ti. To ir ėmiau­si.

– Žmo­gaus ga­my­ba. No­ri pa­sa­ky­ti, kad glo­ba­li­za­ci­ja ku­ria kaž­ko­kį žmo­gų? Įpras­tai ma­no­me, kad šis pro­ce­sas yra tie­siog ry­šių stip­rė­ji­mas ar in­ten­sy­vė­ji­mas, kaip sa­kai – eko­no­mi­nių, kul­tū­ri­nių, po­li­ti­nių etc.

– Jei apie glo­ba­li­za­ci­ją kal­ba­me tie­siog kaip apie ry­šius ar jų in­ten­sy­vė­ji­mą, ri­zi­kuo­ja­me pra­ras­ti bet ko­kį jos pra­smi­nį tu­ri­nį ir tuo pa­čiu ne­pas­te­bė­ti svar­biau­sių da­ly­kų. Mąs­tant apie glo­ba­li­za­ci­ją, įpras­ti­nės va­di­na­mo­jo svei­ko pro­to nuo­sta­tos pa­pras­čiau­siai ne­be­tin­ka, įne­ša dar dau­giau chao­so į ir taip chao­tiš­ką rei­ka­lą. Pri­rei­kia abe­jo­jan­čio, ta­čiau griež­tais mąs­ty­mo pri­nci­pais ir aiš­kiais ana­li­zės at­skai­tos taš­kais be­si­re­mian­čio ty­ri­nė­jan­čio fi­lo­so­fi­nio žvilgs­nio. Tie ry­šiai juk eg­zis­ta­vo nuo se­niau­sių is­to­ri­nių lai­kų, sa­ky­tu­me, nuo pat žmo­ni­jos at­si­ra­di­mo, ta­čiau svar­bu kal­bė­ti, koks jų in­ten­sy­vė­ji­mo po­vei­kis žmo­gaus būk­lei, jo pri­gim­čiai ir kas iš tie­sų po šiuo va­di­na­mu in­ten­sy­vė­ji­mu sly­pi. Pa­vyz­džiui, nyks­tan­tis vals­ty­biš­ku­mas, tau­tiš­ku­mas, lais­vo­sios rin­kos pri­nci­pų įsi­ga­lė­ji­mas pa­sau­li­niu mas­tu – ko­kią įta­ką tai tu­ri ne tik at­ski­ro žmo­gaus sa­vi­vo­kai ar gy­ve­ni­mo są­ly­goms, bet ir aps­kri­tai ko­kias pers­pek­ty­vas tai ža­da žmo­gaus rū­šiai, jo esa­čiai? Juk vyks­tant šiems pro­ce­sams kei­čia­si ir pa­ti žmo­gaus samp­ra­ta.

– Ką pra­ran­di, jei tie­siog lie­ki prie na­tū­ra­lios svei­ko pro­to nuo­sta­tos glo­ba­li­za­ci­jos klau­si­mu?

– Pra­ran­di ge­bė­ji­mą ana­li­zuo­ti gi­les­nes jos pa­sek­mes, prog­no­zuo­ti šio vyks­mo rai­dos pers­pek­ty­vas. Glo­ba­li­za­ci­jos stu­di­jo­se yra la­bai ryš­kus at­otrū­kis tarp au­to­rių, ku­rie už­sii­ma glo­ba­li­za­ci­jos fe­no­me­no­lo­gi­ja – pa­vir­ši­nių jos as­pek­tų ty­ri­nė­ji­mu – ir tų, ku­rie do­mi­si gi­lu­mi­niais jos pa­da­ri­niais. Ne vie­nas gar­sus teo­re­ti­kas pri­pa­žįs­ta, kad glo­ba­li­za­ci­ja – mo­der­no rei­ka­las. Net ir sa­kan­tys, kad ji eg­zis­tuo­ja nuo se­niau­sių lai­kų, su­tin­ka, kad mo­der­ny­bės epo­cho­je ji aki­vaiz­džiau pa­si­reiš­kia, „sub­ręs­ta“ ar „į­si­bė­gė­ja“. Tai­gi prie glo­ba­li­za­ci­jos klau­si­mo prie­inu pir­miau­sia per mo­der­nio­sios fi­lo­so­fi­jos nag­ri­nė­ji­mą.

Fi­lo­so­fi­nis glo­ba­li­za­ci­jos pa­grin­das – mo­der­ni žiū­ros pers­pek­ty­va į žmo­gų kaip į gam­ti­nio pro­ce­so pro­duk­tą ir kar­tu kaip jo pa­ties sa­vi­kū­ros re­zul­ta­tą. Pra­ra­dęs trans­cen­den­ti­nį mat­me­nį, li­kęs vien kū­nu mo­der­nu­sis in­di­vi­das tu­ri nuo­la­tos pa­grin­di­nė­ti sa­vo ver­tę. Ne­rei­kė­tų ma­ny­ti, kad iš tie­sų eg­zis­tuo­ja toks da­ly­kas kaip „tuš­čia“ glo­ba­li­za­ci­ja, idė­ji­nio tu­ri­nio ne­tu­rin­tis pro­ce­sas. Pa­pras­čiau ir pa­žin­ti­niu po­žiū­riu ga­na tiks­lin­ga kal­bė­ti apie glo­ba­lis­ti­nes ideo­lo­gi­jas, to­kias kaip ko­mu­niz­mas ar li­ber­ta­riz­mas, jo­mis su­si­do­mė­jau dar ra­šy­da­mas ma­gis­tro dar­bą. Abi jos grin­džia­mos aiš­kio­mis ne tik pa­sau­lio, bet ir ra­di­ka­laus žmo­gaus pert­var­ky­mo idė­jo­mis.

Fi­lo­so­fas Mar­ti­nas Hei­deg­ge­ris yra sa­kęs, kad kal­ba – bū­ties na­mai. Bū­tent kal­ba daug ką ir iš­duo­da, taip pat ir vy­rau­jan­tį mo­der­nų po­žiū­rį į žmo­gų. Ko­mu­nis­ti­nis lai­ko­tar­pis iš­mo­kė apie žmo­gų mąs­ty­ti ir kal­bė­ti kaip apie „ga­my­bi­nę jė­gą“, šian­dien sa­ko­me „žmo­giš­ka­sis ka­pi­ta­las“,„žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių va­dy­ba“. To­kia­me po­žiū­rio į žmo­gų kon­teks­te jo įsi­pa­rei­go­ji­mai vals­ty­bei, tau­tai, bend­ruo­me­nei, šei­mai tam­pa kliū­ti­mi. Kur kas leng­viau, kai jis lais­vas nuo to­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų, ga­li mig­ruo­ti kur už­si­no­ri ar kur pa­šau­kia­ma. Ma­nau iš to­kios an­tro­po­lo­gi­nės nuo­sta­tos ir ga­li ras­tis glo­ba­li­za­ci­ja kaip pro­ce­sas. Jei žmo­gus my­li ir yra įsi­pa­rei­go­jęs sa­vo Tė­vy­nei ar ar­ti­mie­siems, jau­čia­si už juos at­sa­kin­gas – jam iš­vyk­ti ne­sig­rę­žio­jant kur kas su­dė­tin­giau.

– Tai yra būk­lė, ku­rios ne­ga­li­ma pa­keis­ti (kaip ra­šo Z. Bau­ma­nas, ar tai bū­tų rak­tas į lais­vę, ar ne­lai­min­gu­mo prie­žas­tis, vi­si daug­maž su­tin­ka, kad toks ne­per­mal­dau­ja­mas yra pa­sau­lio li­ki­mas) ar vis­gi ver­ta kves­tio­nuo­ti, abe­jo­ti to­mis prie­lai­do­mis, apie ku­rias ką tik kal­bė­jai?

– Tam ti­kri su glo­ba­li­za­ci­ja pla­čiai sie­ja­mi as­pek­tai, pa­vyz­džiui, ke­lia­vi­mas, su­si­pa­ži­ni­mas su ki­tais kraš­tais, stu­di­ja­vi­mas ar net ga­li­my­bė pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je nė­ra blo­gai. Ta­čiau tai žmo­nės ga­lė­jo da­ry­ti bei da­rė ir anks­tes­niais lai­kais, ži­no­ma, ne­kal­bant apie so­vie­ti­nia­me la­ge­ry­je bu­vu­sių įka­lin­tų vals­ty­bių žmo­nes. Vis­gi yra ir pra­stie­ji šio pro­ce­so efek­tai, ku­rie sie­ja­mi su nū­die­na – tau­tų ny­ki­mas, na­cio­na­li­nių vals­ty­bių silp­nė­ji­mas, bend­ruo­me­ni­nių ry­šių trū­ki­nė­ji­mas, šei­mų iri­mas – ir ne­ma­nau, jog tai ne­sus­tab­do­ma. Juos stab­dy­ti ga­lė­tų pa­dė­ti ki­to­kia žmo­gaus samp­ra­ta. Jei jį ver­tin­gą lai­ky­tu­me ne tik dėl to, kiek at­ne­ša nau­dos, ko­kią pri­dė­ti­nę ver­tę ku­ria ar kiek už­dir­ba. Rei­kė­tų pri­si­min­ti ne­lygs­ta­mą as­mens ver­tę, ku­rią tei­gia vis nuo­žmiau iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo stu­mia­ma krikš­čio­ny­bė, o ypač – ka­ta­li­ky­bė. Įsik­lau­sy­ki­me, juk ir dau­ge­lis iš Lie­tu­vos emig­ruo­jan­čių žmo­nių sa­ko, kad jau­čia­si ne­įver­tin­ti. Krikš­čio­niš­ko­sios dok­tri­nos po­žiū­riu, žmo­gus yra ver­tin­gas pats sa­vai­me, kaip uni­ka­lus Die­vo kū­ri­nys, pa­ties Die­vo at­spin­dys, ne taip svar­bu, ar ki­tas jį ver­ti­na, ar ne.

– Ma­ne la­biau­siai ste­bi­na vy­rau­jan­tis įsi­ti­ki­ni­mas, kad emig­ra­ci­ja – ne­iš­ven­gia­mas reiš­ki­nys, kai bet ko­kie už­mo­jai jį ma­žin­ti pri­ly­gi­na­mi ko­vai su vė­jo ma­lū­nais.

– Kai bu­vęs prem­je­ras tei­gia, kad su Ne­prik­lau­so­my­be iš­ko­vo­jo­me ne tik lais­vę, bet ir tei­sę iš­va­žiuo­ti, o da­bar­ti­nis prem­je­ras lei­džia aiš­kiai su­pras­ti, kad iš­va­žia­vu­siuo­sius pa­keis im­ig­ran­tai, jie pui­kiai at­sklei­džia sa­vo kaip po­li­ti­kų ne­suin­te­re­suo­tu­mą šios tau­tos ir kar­tu vals­ty­bės iš­lai­ky­mu. Po­li­ti­kais ne­ga­li va­din­tis tie as­me­nys, ku­riems ne­rū­pi eg­zis­ten­ci­niai po­lio klau­si­mai. Tie, ku­rie iš­va­žiuo­ja, ma­nau, bė­ga nuo to, nes ins­tink­ty­viai jau­čia ta­pę li­ber­ta­riz­mo, ne­ža­bo­tos rin­kos eko­no­mi­kos eks­pe­ri­men­to au­ko­mis. Lie­tu­vo­je įvyk­dy­ta po­ko­mu­nis­ti­nė trans­for­ma­ci­ja – šo­ko te­ra­pi­ja, tik be te­ra­pi­jos, kaip yra kaž­kas pa­ste­bė­jęs, o tik su šo­ku. Šian­dien tu­ri­me vie­nus aukš­čiau­sių skur­do ri­zi­kos, pa­ja­mų ne­ly­gy­bės ro­dik­lių, ne­ži­nau, kaip dau­giau nei ke­lis vai­kus tu­rin­ti šei­ma ga­lė­tų oriai iš­gy­ven­ti iš dvie­jų mi­ni­ma­lių at­ly­gi­ni­mų. Su­nku ne­pa­tei­sin­ti tų, ku­rie ne­ga­li oriai pra­gy­ven­ti čia ir iš­vyks­ta pa­pras­čiau­siai siek­da­mi fi­ziš­kai iš­lik­ti. Blo­giau­sia, nors ir sa­vaip nuo­sek­lu, at­siž­vel­giant į vy­rau­jan­čią ideo­lo­gi­ją, kad val­džia leng­va ran­ka nu­mo­ja į ve­šin­čias so­cia­li­nes blo­gy­bes, pa­vyz­džiui, rim­tai net ne­svars­to prog­re­si­nių mo­kes­čių įve­di­mo klau­si­mo, o su skur­du ar jo grės­me su­si­du­rian­tiems sa­ko, kad va­žiuo­tų, kur no­ri.

Mes per men­kai esa­me įver­ti­nę sa­vo so­vie­ti­nį nuo­sto­lį. Aris­to­te­liš­kai kal­bant, dau­ge­lį žmo­nių jis pa­li­ko be po­li­ti­nės są­mo­nės. Li­ko šei­mos ir na­mų ūkio mąs­ty­se­na, nuo­sta­ta, kad vals­ty­bė – blo­gis. Pa­si­kei­tus sant­var­koms, vals­ty­bės kaip įran­kio sta­tu­sas ir įvaiz­dis iš­li­ko. Tik ne­be par­ti­jos va­liai tar­nau­ti, o lais­vo­sios rin­kos pri­nci­pams už­ti­krin­ti. Jau ke­lios mū­sų kar­tos vals­ty­bę ma­to kaip įran­kį pri­va­tiems in­te­re­sams ten­kin­ti. Ma­ty­da­mi, kad ten­ki­na­mi ki­tų in­te­re­sai, o ne mū­sų, pyks­ta­me. At­ro­do, mes ne­tu­ri­me pa­do­ru­mo sa­vo vals­ty­bės at­žvil­giu. Taip sa­ky­da­mas ne­sie­kiu ba­na­liai mo­ra­li­zuo­ti, do­ra nuo grai­kų fi­lo­so­fi­jos lai­kų sie­ja­ma su ži­no­ji­mu, ku­ris sa­vo ruo­žtu apsp­ren­džia ir el­ge­sį. Mes blo­gai ži­no­me apie vals­ty­bę ir tai le­mia ne­tin­ka­mą san­ty­kį su ja – štai kur prob­le­ma. To­dėl bū­ti­na at­kur­ti vals­ty­bės kaip sa­va­ran­kiš­ko ir ne­prik­lau­so­mo po­li­ti­nio agen­to sta­tu­są. No­rint tai pa­da­ry­ti rei­kia ug­dy­ti po­li­ti­nę są­mo­nę – de­ja, kol kas tu­ri­me tik eko­no­mi­nę są­mo­nę.

– Kai kal­bi apie lais­vą­ją rin­ką, ne­atro­do, kad ome­ny tu­rė­tu­mei tie­siog vals­ty­bės ne­si­ki­ši­mą į eko­no­mi­nius da­ly­kus.

– Aki­vaiz­di tie­sa, kad lais­vo­ji rin­ka yra ne tik eko­no­mi­nė sis­te­ma, bet ir tam ti­kras val­dy­mo, žmo­gaus per­dir­bi­nė­ji­mo bū­das. Pri­ėmus jos pri­nci­pus kaip ne­kves­tio­nuo­ja­mus, žmo­gų iš es­mės tu­rė­tu­me su­pras­ti kaip be­ver­tį gy­vū­ną, ku­rio svar­biau­sio­ji par­ei­ga ar vei­kiau prie­vo­lė yra nuo­lat įro­di­nė­ti sa­vo eko­no­mi­nę ver­tę, to­kiu bū­du „so­cia­li­zuo­jan­tis“. Vie­nin­te­lis jo tiks­las – tap­ti kuo sėk­min­ges­niu rin­ko­je, vi­sa ki­ta tu­ri bū­ti stu­mia­ma į šo­ną, ne­pa­lie­kant jo­kių sen­ti­men­tų, ga­lin­čių truk­dy­ti kuo sėk­min­giau at­liep­ti rin­kos rei­ka­la­vi­mus, tad pa­si­kei­čia eti­ka, el­ge­sys. Žmo­gus – tie­siog tam ti­kros funk­ci­jos at­li­kė­jas ir tai kei­čia san­ty­kius su ki­tais. Z. Bau­ma­nas juk ir sa­ko, kad esa­me glo­ba­li­zuo­ja­mi, o tai reiš­kia, kad kei­čia­mos ne tik ap­link mus esan­čios so­cia­li­nės są­ly­gos, bet kei­čia­mi ir mes pa­tys. Ran­da­si pa­grin­das kal­bė­ti ne tik apie el­ge­sio, bet ir apie pri­gim­ties per­dir­bi­nė­ji­mą. Lais­vo­ji rin­ka yra vie­nas svar­biau­sių įran­kių tai da­rant. No­ri­me at­ro­dy­ti kuo sėk­min­ges­ni ir tai tu­ri kuo la­biau ma­ty­tis, kad įro­dy­tų mū­sų ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę ir ver­tin­gu­mą. Vers­li­nin­kui bū­ti­nas kuo pra­ban­ges­nis au­to­mo­bi­lis, o „Fa­ce­boo­ke“ ga­li ma­ty­ti dau­gy­bę nuo­trau­kų, kur pa­aug­liai fo­tog­ra­fuo­ja­si prieš­ais veid­ro­dį, kad drau­gai pa­ma­ty­tų, ko­kį jie tu­ri te­le­fo­ną. Rin­kos vi­suo­me­nės žai­di­mo tai­syk­lių esa­me mo­ko­mi nuo ma­žiau­sių die­nų.

– Įsi­vaiz­duo­ju, kad daug kas tau pri­tar­tų dėl įsi­pa­rei­go­ji­mo vals­ty­bei men­kė­ji­mo ir iš to ky­lan­čių ne­igia­mų pa­sek­mių, ta­čiau ki­tas da­ly­kas, ku­rį mi­ni, ga­li su­lauk­ti įvai­rių nuo­mo­nių – tau­tiš­ku­mo iri­mas. Kuo jis mums grės­min­gas?

– Vie­no­je dis­ku­si­jo­je apie Pa­ne­vė­žį kaip Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nę pa­si­sa­kiau, kad prog­ra­mo­je per di­de­lė duo­klė ati­duo­da­ma ki­toms kul­tū­roms. Kiek ži­nau, spa­lį švęs­tas net Ok­to­ber­fes­tas, ta­čiau lie­tu­viš­ku­mo Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė­je šiais me­tais fak­tiš­kai ne­bu­vo. Po kri­tiš­ko pa­si­sa­ky­mo, bu­vau pa­klaus­tas, ar ne­bi­jau, jog pa­trio­tiš­ku­mas pri­ves prie na­cio­na­liz­mo. Esa­me pa­sik­ly­dę są­vo­ko­se. Jei my­li­me šį kraš­tą, jei no­ri­me, kad ši vals­ty­bė bū­tų, kad lie­tu­viai tu­rė­tų Lie­tu­vą, tam ti­kra pra­sme vi­si esa­me na­cio­na­lis­tai. O tau­tiš­ku­mas yra ypa­tin­ga sa­vior­ga­ni­za­ci­jos for­ma, tei­kian­ti di­de­lei žmo­nių bend­ri­jai ga­li­my­bę gy­ven­ti orų iš­ties de­mo­kra­tiš­ką gy­ve­ni­mą. Jis itin glau­džiai su­si­jęs su po­li­tiš­ku­mu, o tuo pa­čiu ir lais­ve: lie­tu­vių tau­ta yra po­li­ti­nis su­bjek­tas, ga­lin­tis pats spręs­ti sa­vo rei­ka­lus, val­dy­ti sa­ve, kur­ti sa­vo vals­ty­bę. Iš­lai­ky­da­mi sa­vą­jį ta­pa­tu­mą ir sa­vi­val­du­mą esa­me, kal­bant aris­to­te­liš­kai, po­li­ti­niai gy­vū­nai lais­vai, bend­rai ir pro­tin­gai pri­imi­nė­jan­tys su sa­vo gy­ve­ni­mu su­si­ju­sius spren­di­mus, o ne tie­siog gy­vū­nai, lau­kian­tys, kol kas nors už juos nu­spręs ar iš­dre­suos kaip šie tu­rė­tų gy­ven­ti.

Tau­tiš­ku­mas, rei­kia pa­ste­bė­ti, įvai­riau­siais bū­dais ban­do­mas griau­ti. Lie­tu­vo­je pa­kan­ka pri­si­min­ti kad ir de­ba­tus dėl Tau­tos is­to­ri­nės at­min­ties įsta­ty­mo. Tie, ku­rie sa­ko, kad jis ne­rei­ka­lin­gas, ma­no aki­mis žiū­rint, at­ve­ria pla­čius ke­lius ar­dy­ti mū­sų bend­ras pa­tir­tis, sa­vęs, kaip sa­va­ran­kiš­ko po­li­ti­nio su­bjek­to, su­vo­ki­mą. Jei tar­pu­sa­vy ne­su­si­kal­ba­me, kuo bu­vo­me ir kuo esa­me, iš­ky­la la­bai rea­li grės­mė, kad tai pa­sa­kys ki­ti, ne­bū­ti­nai mums la­bai drau­giš­ki. Tau­tiš­ku­mas tu­ri ne­suin­te­re­suo­to sie­kio iš­lai­ky­ti vals­ty­bę kaip kon­kre­čios tau­tos na­mus, ku­riuo­se bū­tų ge­ra gy­ven­ti vi­siems, o ne tiems, ku­rie la­biau ver­tin­gi eko­no­mi­ne ar ko­kia ki­ta pra­sme. Ypa­tin­gu bū­du tau­tiš­ku­mas per bend­ro­jo gė­rio sie­kį mums pa­de­da iš­sau­go­ti žmo­giš­ku­mą san­ty­ky­je su ki­tais. Tu­rė­da­mi tau­ti­nę są­mo­nę ki­tus ma­to­me ne kaip kon­ku­ren­tus ar prieš­inin­kus, ku­riuos žūt­būt rei­kia ap­lenk­ti ar įveik­ti, o kaip tal­ki­nin­kus, su ku­riais kar­tu sie­kia­ma bend­ro tiks­lo.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
komunizmas  96.58.210.7 2014-12-12 18:52:33
nužmogino.ES "liberalizmas" /izmas/dabaigs. Kiautą užsiaugint trukdo "įstatymai".Tikiuosi žinot., kas juos kurpia
2 0  Netinkamas komentaras
Vacius  86.38.182.31 2014-12-12 08:51:10
gerbiama redakcija, kodėl nėra šito ar V.Sinicos straipsnių spausdintiniam variante, ne visi juk skaito internetu.
4 0  Netinkamas komentaras
Elona  78.58.43.6 2014-12-09 19:11:38
Vienu įkvėpimu perskaičiau ir labai džiaugiuosi, kad šioje dienoje buvo toks interviu. Valio tam, kas tą panevėžietį atrado ir išleido į viešumą: išmintingą, kompetentingą ir nuoširdų žmogų. Drąsų žmogų.
13 0  Netinkamas komentaras
Petras  213.164.100.162 2014-12-09 17:53:06
Straipsnyje viskas parašyta teisingai, bet, ką reikia padaryti,kad valdantieji stengtųsi ar bent norėtų išsaugoti tautiškumą ir savo valstybę.
9 0  Netinkamas komentaras
AAA  193.219.74.33 2014-12-08 14:12:13
Maloniai nustebintas. Smagu buvo skaityti. Pagarba sąžiningam žmogui - autoriui.
16 0  Netinkamas komentaras
Vitalijus  91.187.161.186 2014-12-08 11:43:46
Geras straipsnis,kurį perskaičius turetu susimąstyti kiekvienas vastybės pilietitis,nuo eilinio valstybės piliečio iki valstybę valdančių piliečių.Savaime aisku gaila kai padorumo valstybės atžvilgiu neturi ją valdantys asmenys,tokiu būdu skatinama emigracija,kuri įtakoja jaunosios kartos atitolimą nuo savo gimtosios šalies pamirštant patriotiškumą, padorumą,tautiškumas tampa reliatyvia tik savoka tokiam piliečiui.
20 0  Netinkamas komentaras
Tam „iš kaimo“  93.93.58.52 2014-12-08 10:20:17
Tai pats taip pat esi ta „Valstybė“. Taigi, rašyk straipsnį apie savo padorumą.
9 0  Netinkamas komentaras
Smilga  94.196.249.171 2014-12-08 10:17:00
Aciu uz puiku straipsni. Malonu, kad Lietuva turi tokiu protingu zmoniu. yra kuo didziuotis.
17 0  Netinkamas komentaras
būtent  77.240.255.67 2014-12-08 10:05:18
kalbėti apie tai visi privalome kur kas aiškiau. dabartiniai premjerai ir vyriausybės in corpore šiuo požiūriu iš tiesų išrodo daugiau negu apgailėtinai. AMB savuoju laiku bent jau Vilniaus pilies Žemutiniuosius rūmus atstatė.
8 0  Netinkamas komentaras
Iš kaimo  78.63.147.63 2014-12-08 10:00:33
O valstybė savo piliečių atžvilgiu padorumo turi?!!!!! Laukiam straipsnio šia tema?
0 5  Netinkamas komentaras
gediminas  87.205.225.26 2014-12-08 09:44:48
ačiū. Skaitydamas akis tryniau- sunku patikėti, kad dar yra taip mąstantys mokslininkai, ir bene vienintelis Lietuvos VU Filosofijos fakultetas, kur dar LEIDŽIAMA tokias temas gvildenti.
5 0  Netinkamas komentaras
Arnė  78.58.11.130 2014-12-08 08:04:39
Su pagarba autoriui, tema ypač aktuali. ... „Kai buvęs premjeras teigia, kad su Nepriklausomybe iškovojome ne tik laisvę, bet ir teisę išvažiuoti, o dabartinis premjeras leidžia aiškiai suprasti, kad išvažiavusiuosius pakeis imigrantai, jie puikiai atskleidžia savo kaip politikų nesuinteresuotumą šios tautos ir kartu valstybės išlaikymu. Politikais negali vadintis tie asmenys, kuriems nerūpi egzistenciniai polio klausimai“. Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt
10 0  Netinkamas komentaras
Skautas Vydūnas Trapinskas: tikro patriotizmo nepamatuosi
Nors skau­tų or­ga­ni­za­ci­jų Lie­tu­vo­je – be­veik tu­zi­nas, jų na­riai yra vie­no­dai pa­ti­ki­mi Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai. 16 me­tų skau­tau­jan­tis Lie­tu­vos skau­tų są­jun­gos na­rys Vy­dū­nas Tra­pins­kas – vie­nas jų. Su se­niau­sios skau­tų or­ga­ni­za­ci­jos Lie­tu­vo­je na­riu kal­ba­mės apie skau­ty­bę, emig­ra­ci­ją ir pa­trio­tiz­mą.
A. Strumskis: Lietuvos proveržį lems 5 tūkst. žmonių
Lie­tu­vo­je yra maž­daug 5 tūkst. vers­lių žmo­nių, ku­riems se­ka­si ir, ti­kė­ti­na, at­ei­ty­je sek­sis dar ge­riau – jie ir lems ša­lies at­ei­tį. Ko­kį ke­lia pa­si­rinks nau­jo­ji verslininkų kar­ta: tie­siog [...]
Ina Pukelytė: „Aktorius ar atlikėjas?“
Vėl žvanga ginklai dėl Stambulo konvencijos
Šian­dien va­ka­ri­nia­me ple­na­ri­nia­me po­sė­dy­je so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­trė Al­gi­man­ta Pa­be­dins­kie­nė at­sa­kė į Sei­mo gru­pės na­rių klau­si­mus dėl Stam­bu­lo kon­ven­ci­jos, skir­tos „ko­vai prieš smur­tą šei­mo­je“. 
Rūpestis dėl Rytų Lietuvos nevirsta darbais
Apie par­amą eko­no­miš­kai at­si­li­ku­siam Ry­tų Lie­tu­vos re­gio­nui gar­siai pra­kal­bę po­li­ti­kai to­liau dangs­to­si vien pa­ža­dais. Anot Vil­niaus ir Šal­či­nin­kų ra­jo­nų va­do­vų, Sei­mo patvirtintame ki­tų me­tų [...]
Kibernetinei gynybai Seimas pagalando ginklus
Nukritęs rublio kursas supurtė Rusiją
Šią sa­vai­tę rub­lio kur­sas ne­val­do­mai ri­to­si že­myn. „Ti­mes“ žur­na­lis­tai juo­ka­vo, kad rub­lio kur­sas krin­ta grei­čiau, nei ga­li­ma iš­tar­ti „Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius“. Pir­ma­sis Ru­si­jos cen­tri­nio ban­ko va­do­vės pa­va­duo­to­jas Ser­ge­jus Šve­co­vas tei­gė, kad pa­dė­tis kri­tiš­ka. „Prieš me­tus to ne­bū­tu­me sap­na­vę net pa­čia­me bai­siau­sia­me sap­ne“, - sa­kė jis.
Žiemą kariauti niekas nenori
An­tras ban­dy­mas įves­ti pa­liau­bas Ry­tų Ukrai­no­je kol kas, at­ro­do, yra sėk­min­gas. Ukrai­nos ly­de­riai nu­si­tei­kę ga­na op­ti­mis­tiš­kai, lau­kia dar ke­lių su­pla­nuo­tų de­ry­bi­nin­kų su­si­ti­ki­mų ir ti­ki­si, kad [...]
Pretenzijų žaidimas Arktyje
Vakarų demokratijos stiprybė ir silpnybė
Pa­skel­bus JAV Se­na­to at­as­kai­tą dėl CŽV ka­lė­ji­mų, vi­suo­me­nė tiek Lie­tu­vo­je, tiek ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos bei NA­TO ša­ly­se ją ver­tin­da­ma pa­si­da­li­jo į dvi da­lis. 
Moralinis dvylipumas po Vakarų vertybių pamatais
Pa­sta­ruo­ju me­tu pa­dau­gė­jo įvy­kių, ver­čian­čių su­abe­jo­ti, ar Va­ka­rų iš­pa­žįs­ta­mos ver­ty­bės yra jau to­kios fun­da­men­ta­lios. Su­pran­tu, ga­liu bū­ti ap­kal­tin­tas, kad skelbiu pro­ru­siš­ką pro­pa­gan­dą, [...]
Taip, Lietuva nyksta
Redakcijos paštas. Pakeliui į bažnyčią
Spa­lio pa­bai­go­je sek­ma­die­nį pa­ke­liui į baž­ny­čią pa­žįs­ta­mas par­api­jie­tis pa­si­di­džiuo­da­mas ta­rė: „Nu­si­pir­kau kny­gą „Rau­do­no­ji da­lia“... Pa­si­tiks­li­nau pa­va­di­ni­mą, ka­dan­gi ne­sup­ra­tau, apie ką kal­ba: ar žmo­gaus da­lią, ar žmo­gaus var­dą (at­min­ty­je tuoj pat iš­ki­lo Ba­lio Sruo­gos is­to­ri­nės dra­mos pa­va­di­ni­mas „A­pyauš­rio da­lia“). 
Redakcijos paštas. Nebijokite mąstyti laisvai, ieškokite savo erčių
Pers­kai­tęs Vė­jū­nos Sa­lo­mė­jos Šli­žie­nės  laiš­ką, ku­ria­me au­to­rė pik­ti­na­si li­tua­nis­tais, pra­šan­čiais,  stab­dy­ti pa­grin­di­nio ug­dy­mo lie­tu­vių kal­bos bendrosios prog­ra­mos pro­jek­tą, [...]
Redakcijos paštas. Kiek svarbi visuomenei verslo socialinė atsakomybė?